Raudonėlis

Vaistažolė ar prieskoninė žolė – toks klausimas kyla ne vienam raudonėlio augintojui ir mėgėjui. Šis daugiametis žolinis augalas universalus: jis ne tik stiprina sveikatą, bet praturtina maisto patiekalų skonį. O savo darže užsiveisti raudonėlio ir pasiruošti atsargų artėjančiam rudens sezonui visiškai nesudėtinga. 

Raudonėlis kilo iš Azijos, iš ten pateko į Pietų Europą, o viduramžiais kartu su vienuoliais atkeliavo į mūsų platumas. Šis augalas – puikus prieskonis, jį gausiai naudoja geriausi Italijos, Ispanijos, Prancūzijos ir Meksikos virėjai. Tačiau nuo seno raudonėlis laikomas ir viena naudingiausių vaistažolių.

Raudonėliai pražysta liepą ir du mėnesius džiugina savo nuostabiais žiedynais. Jie auga sausose pievose, miškų laukymėse, kirtavietėse, pamiškėse, ąžuolų giraitėse, beržynuose ir pušynuose, yra auginami soduose. Raudonėlius patariama skinti žydėjimo metu. Skinama raudonėlių žolė – žydinčių augalų viršūnės. Nuskintus raudonėlius reikia džiovinti lauke, pavėsyje. Vaistažolės gali būti naudojamos tik metus, nes ilgainiui jos praranda eterinius aliejus, o kartu ir gydomąsias savybes.

Ruošiant raudonėlių atsargas žiemai, patartina džiovinti raudonėlių šakeles su žiedais. Džiovinant žoles vertėtų saugoti jas nuo tiesioginių saulės spindulių, laikyti sausoje vietoje, o sudžiovinus laikyti natūraliose talpose. 

Svarbu atminti, kad raudonėlio atsargas ruošti vertėtų vienam sezonui – džiovinti reikėtų tiek žolių, kiek sunaudosite per vienerius metus. Per metus nesunaudotas sudžiovintas raudonėlio šakeles ir žiedus patartina išmesti.