Čiobreliai

Čiobrelis – senas ateivis nuo Viduržemio jūros. Manoma, kad šiauriniuose kraštuose jį išplatino romėnai. Senovės Romoje čiobrelių dėdavo į alkoholinius gėrimus, sūrius, naudodavo būsto patalpoms švarinti, be to, jie buvo laikomi gera priemone melancholijai išsklaidyti. Graikijoje čiobreliai būdavo smilkomi šventyklose. Viduramžiais čiobreliai naudota karių narsai sustiprinti. Nuo XI amžiaus čiobrelius augino vienuoliai benediktinai, iš ten jie paplito valstiečių daržuose.

Lietuvoje auga trys čiobrelių rūšys. Paprastasis čiobrelis yra 10-13 cm aukščio, gulsčiu stiebu, auga „liesose“ dirvose. Darželiuose auginami keturbriauniai čiobreliai 20-30 cm aukščio stiebu, mėgstantys trąšesnę žemę.  Trečioji čiobrelių rūšis – 15-20 aukščio vaistinis čiobrelis. Visos rūšys pasižymi vaistinėmis savybėmis, be to, tai puikus prieskonis virtuvėje. Pavyzdžiui, Provanse (Prancūzijoje) vargu ar rasi patiekalą, nepagardintą čiobreliais.

Čiobreliai plačiai auginami ne tik kaip dekoratyvūs daugiamečiai augalai alpinariumuose, gėlynuose, atviriems plotams uždengti, gėlynų apvadams, statiems šlaitams ar stogams apželdinti, tačiau taip pat kaip medingi, aromatiniai, prieskoniniai bei vaistiniai augalai.
Čiobrelio šviežia ir džiovinta žolė naudojama gydomosioms arbatoms, taip pat įvairiems patiekalams pagardinti. Plačiai naudojami kvėpavimo takų ligoms gydyti, galvos skausmui malšinti.