Petražolė yra turbūt dažniausias maisto dekoro elementas, nes ryškiai žali petražolių lapeliai kiekvienam patiekalui suteikia gaivesnę išvaizdą. Vis tik ši žolelė turi kur kas daugiau naudos jeigu naudojama ne kaip papuošimas, o valgoma. Ką verta žinoti apie petražoles?
Petražolės jau prieš 2000 metų pradėtos auginti Viduržemio jūros regione. Graikai ypatingai vertino šią žolelę, pindavo iš jos vainikus ir naudodavo ją įvairių ceremonijų metu, o romėnai, iš pradžių atradę petražolės privalumus medicinoje, netruko įtraukti augalą ir į savo gaminamų patiekalų receptūras.
Vienmetės, dažniau dvimetės žolės. Priklauso salierinių (Apiaceae) šeimos Petroselinum genčiai. Vakarų Europoje paplito 4–6 amžiuje. 2 rūšys. Lietuvoje 16 a. pradėta auginti sėjamoji petražolė (Petroselinum crispum). Dvimetis augalas. Šaknis liemeninė, gelsvai balta. Lapai triskart plunksniškai suskaldyti, lygūs arba garbanoti. Žiedai susitelkę į sudėtinius skėčius, smulkūs, žalsvai gelsvi.
Petražolėse yra daug įvairių teigiamai vertinamų maistinių medžiagų: vitaminų A, K, C, E, tiamino, riboflavino, niacino, vitaminų B6 ir B12, pantoteno rūgšties, cholino, folatų, kalcio, geležies, magnio, mangano, fosforo, kalio, cinko ir vario. Prie šio ilgo sąrašo dar verta paminėti ir tai, kad petražolės yra labai geras lakiųjų junginių, tokių kaip myristicinas, limonenas, eugenolis ir alfa-tujenas, šaltinis. Petražolių lapeliuose yra angliavandenių, baltymų ir šiek tiek sveikųjų riebalų.
